Šis pasakojimas apie jausmą, kurį galima nešiotis savyje visais metų laikais. Kai laikas bėga tarsi smėlio smiltelės saujoje ir dienos sukasi neįtikėtinu greičiu, didžiausia prabanga tampa LAIKAS
LAIKAS kai gali sustoti, įkvėpti, išgirsti, pamatyti, pajausti - akimirkos trapumą ir didingumą ČIA ir DABAR. Po pievas aš seniai nevaikštau, net tiesą sakant bijau erkių, bet jausmas, kuris tupi manyje kažkur giliai yra toks stiprus ir tikroviškas, lyg būčiau bridusi per pievas vakar.🌸
O jos kaidaise turėjo savo magijos, ypač kai gėlės ir žolės baigdavosi kažkur ties antakiais ar net virš galvos. Oooo, jausmas kaip pasakų miške ir ne kitaip. Ir niekas daugiau nesvarbu tada. Paskęsti spalvose, vėjo plevenime, kvepainčių gėlių aromatuose ir tarp blakstienų žaidžiančiuose saulės spinduliuose. Ir rodos laimė toje akimirkoje pati pačiausia buvo. 🔥
Tyrinėji žiedelius, stebi skruzdėlių autostradas, žvalgaisi į praskridusių lėktuvų paliktus kelius žydrame danguje ir išgirsti, kad laikas NAMO VALGYT. Norėčiau akimirkai teleportuotis atgal. Kai nebijojau erkių, arba jų nebuvo:) Patikrinti ar pieva tikrai tokia didelė ir neaprėpiama, o aš joje turiu tiek daug ką atrasti.
Vaikystė deja negrįš, bet kol yra TAS BALSAS, kuris, jei braidyčiau toje pat pievoje, šūktels “valgyt!” - aš rami ir be galo laiminga.
